Šiuos žodžius, ruošdamiesi minėti rugsėjo 23-ąją – Lietuvos žydų genocido atminties dieną – savo klasės plakate įrašė mūsų gimnazijos šeštokai. Tai prasmingi žodžiai, atspindintys didelio ir jautraus visos gimnazijos renginio esmę.

Mūsų gimnazija šiemet, kaip ir kasmet prisijungė prie Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti iniciatyvos neužmiršti rugsėjo 23-osios. Ruoštasi iš anksto – apie mūsų prosenelių kaimynų – žydų likimą kalbėta pamokose, klasės valandėlėse, daryti plakatai, rinkti akmenukai ir ant jų rašyti vardai.

Rugsėjo 23-ąją didžiulė kolona – mokiniai, mokytojai, mokyklos darbuotojai – atėjo į aikštę prie paminklo Šiaulėnams – miesteliui, kurio istoriją ilgus amžius rašė ir čia gyvenę žydų tautybės žmonės. Trumpa susikaupimo valandėlė, kurios metu skaitytos eilės, gimnazijos direktoriaus priminta tragišką Šiaulėnų žydų istorija ne tik Antrojo, bet ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Renginyje dalyvavusi Šiaulėnų seniūnė Ieva Bliznikienė pasidžiaugė mokinių iniciatyva ir pakvietė juos nuolat dalyvauti saugojant šio krašto istorinę atmintį.

O tada miestelio žydai priminti skaitant jų vardus – tuos, kurie saugojami Yad Vashem memoriale Jeruzalėje. Nužudytųjų vardai… Nuo 1865 m. gimusio senolio Chaimo Bejerio iki 1941 m. gimusio kūdikio Marko ar vienerių metukų Leonijos… Mokinukė, studentas, namų šeimininkė, siuvėjas, verslininkė, muzikantas, raštininkas, dantistas… Nei vienas neišgyveno. O kiek Šiaulėnų žydų vardų taip ir liko nežinomi… Visiems jiems – žinomiems ir nežinomiems – miestelio aikštėje prie paminklo kaip atminimo ženklą žydų papročiu mokiniai vis nešė ir dėjo akmenukus. 

Paskutinis etapas – lydima policijos mašinų eisena nuėjo pusantro kilometro „Atminties keliu“ – keliu, kuriuo 1941-aisiais Šiaulėnų žydai buvo išvežti į Šiaulių getą ir kuriuo jie niekada nebesugrįžo.